Vertimo strategijos

Pradėkime nuo pačių pagrindų. Dauguma verčiame nė nesusimąstydami, kad naudojame vieną ar kitą vertimo strategiją. Būna verti verti, viskas gerai, ir tada bac! — susiduri su kokia vertimo problema. Dažniausiai šios problemos būna susijusios su skirtumais tarp gimtosios ir svetimos šalies kultūrų bei kalbų. Idiomos bei metaforos skirtingose kalbose dažniausiai labai skiriasi. Pasiseka jei skirtingose kultūrose randi tokį pat ar panašų atitikmenį. Bet dažniausiai tenka sėdėti ir laužyti galvą — ką daryti, kad skaitytojas suprastų? Kaip elgtis susidūrus dviem skirtingoms kultūroms?

Yra du pagrindiniai pasirinkimai — priartinimas (domestication) ir susvetinimas (foreignisation). Pirmasis variantas leidžia verčiamą tekstą priartinti prie skaitytojo ir jo kultūros. Taip gali būti prarasta dalis informacijos, tačiau išsaugoma pagrindinė mintis, teksto esmė. Vertėjas tampa kone nematomu, tekstas skamba kaip parašytas gimtąja kalba toje pačioje šalyje gyvenančio žmogaus. Kitas jau minėtas būdas — susvetinimas — skaitytoją priartina prie teksto ir rašytojo kultūros. Tokiu būdu atsiranda teksto „svetimumo“ pojūtis, skaitytojas jaučia, kad rašoma apie kitokią kultūrą ir jos ypatumus.

Vertimo strategijų išsidėstymas

Kuri strategija geresnė? Vienareikšmiškai atsakyti negalima. Debatai šiuo klausimu siekia ne kelis metus ar dešimtmečius, o ištisus šimtmečius. Vertėjai kone kasdien susiduria su šia dilema. Virš galvos visada kybo klausimas — kiek teksto asimiliuoti su savo kultūra, o kiek palikti kaip yra, išryškinant kultūrinius skirtumus? Bet, kaip minėta, lengvai į šį klausimą neatsakysi. Viskas labai priklauso nuo situacijos ir dažniausiai verčiant tą patį tekstą tenka panaudoti abi strategijas.

Daugiau informacijos:
Translation Theories and Strategies
Translation strategies: methods and procedures